Velykų papročiai senovėje ir jų tąsa dabartyje

marguciai-001

Velykos seniau buvusi viena didžiausių bundančios pavasario gamtos švenčių. Tačiau ir šių dienų Lietuvos kaime per Velykas, be gynai krikščioniškų papročių, dar galima pastebėti grynai lietuviškų papročių ir jų nuotrupų. Netolimoje praeityje, kaip prisimena mūsų seneliai, lietuviški Velykų papročiai buvę dar ryškesni. Po krikščionybės įvedimo daugelis senovės papročių buvo išnaikinta arba sukrikščioninta ir tik nedidelė jų dalis išliko ligi vėlesnių laikų [1]. Trumpai aprašysime apie šiuos, visdar vietomis išlikusius, lietuviškus papročius.

Kiaušinių dažymas ir marginimas

Paprotys per pavasario šventes dažyti kiaušinius yra labai senas. Manoma, kad lietuviai dažydavę kiaušinius pavasario šenčių metu jau Mindaugo laikais. Pirmąją rašytinę žinią apie lietuviškus margučius pateikia M. Mažvydas 1549 metais. Tame pačiame amžiuje juos mini ir M. Daukša. Kovodamas su pagonybe, jis bara tikinčiuosius, kad jie „ant pauto weidzi“ ir teikia kiaušiniui buriamąją galią. [2]

Kiaušinų dažymo ir keitimosi jais papročiai yra daug senesni už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir lietuviai, liudija paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šventą Jurgį bei Sekmines. Tačiau tikrasis margutis labiau siejamas su Velykomis. [2]

Daugiausia kiaušiniai buvo dažomi juodai, raudonai, geltonai, rausvai ir žaliai. Juoda spalva simboliuoja žemę motiną. Gilią simbolinę prasmę turėjo ir apeiginis kiaušinių dažymas raudonai. Tai reiškė nedalomą gimimo, gyvenimo, šviesos, šilumos bei sėkmingos visko pradžios supratimą. Beto, raudonai spalvai buvo priskiriama nepaprasta galia nušalinti piktas antgamtines jėgas ir apskritai visa, kas bloga. [2] Kiaušinių dažymas žalia spalva reiškė pavasario augmeniją, javų daigus, o geltona bei ruda spalva – pribrendusius javus.

Dar didesnė buvo įvairiais prasmingais raštais išrašyto kiaušinio galia. Margučių raštuose žymią vietą užėmė dangaus kūnų bei augalų vaizdavimas. Dažnai ant margučių buvo piešiama saulė, kuriai pavasarį buvo priskiriama ypatinga jėga prižadinti iš žiemos miego žemę, sušildyti ją. Margučių puošimas žvaigždžių raštais simbolizavo nakties šviesą javams. Išrašyti įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos gimimą, augimą ir žydėjimą. [2]

Gavėno sušaudymas – pasninko galas

Rytų Lietuvoje, Kupiškio apylinkėje ir kitur, Velykų naktį prasimanoma įvairiausių prašmatnybių. Vienas iš tokių žymesnių liaudies vaidybos dalykų buvo Gavėno sušaudymas, kuris reiškė pasninko galą.

Gavėnu apsirengdavo bažnyčios zakristijonas ar koks kitas juokdarys. Jis apsivilkdavo ilgą šiaudinę uodegą, pasmakry prisikišdavo didelę kanapinę barzdą, o veidą paslėpdavo po juokinga kauke.

Toks Gavėnas, pritūpdamas ir visaip kraipydamis, bėgdavo viduriu bažnyčios. Į bėgantį Gavėną šaudavo tam tikri sargai. Džinkt, pokšt garsiai sutrenkia bažnyčioje būgnas arba bažnyčios šventoriuje iššauna medinė patranka. Iš medinių patrankų šaudydavo taip garsiai, kad bet bažnyčios sienos drebėdavo, langai išbyrėdavo. Kartais ir pati patranka sprogdavo. Nuo didelio trenksmo bažnyčioje užsnūdę visi miegalai nubusdavo. [1]

Laulauninkai – kiaušinių rinkėjai

Pirmos švenčių dienos vakare/ naktį susidaręs vyrų būrelis, vadinami lalauninkai, eidavo iš kiemo į kiemą savo ir gretimuose kaimuose, sveikindami šeiminkus, merginas giesmėmis ir senovinėmis Velykų dainomis – „lalinkomis“. [2, 3] Ši naktis skambėte skambėjo nuo iš kaimo į kaimą keliaujančių, vienų su kitais konkuruojančių vyrų balsai. [3]  Lalauninkų būryje būdavo ir muzikantas. Grojantis armonika ar smuiku. Lalauninkai giedodami ar dainuodami turėję gražiai sutarti, kitaip jų šeiminkai gali ir neįsileisti, arba įsileidę paprašyti pagiedoti kokį dalykėlį. Nemokėsi pagiedoti – negausi margučių. Todėl lalauti mokydavosi iš anksto žiemos vakarais, pas vieną iš vyresniųjų lalauninkų. [2]

Merginos tap pat ruošdavosi – pasirūpindavo, kad turėtų gražių margučių, kad sarmatos nepasidarytų. Varėniškės net patalus klodavo ant suolų palei langą, kad atėjusius lalauninkus geriau matytų, kad girdėtų, kuris gražiau gieda. [3]

Merginoms skirta lalinka, dainuojama vaikinų, atvykusių pas jų tėvus:

Skrido skrido du pilki karveliai
Rūtele, rūta žalioji*
Nešė, nešė ąžuolo sėkleles.
Benešant, beskrendant sėklelės iškrito
Vai ir užaugo du ąžuolėliai,
Ant tų ąžuolėlių aukso rasa krito.
–    Išeik, mergele, ant didžio dvarelio,
Tai ir patieksi margą abrūsėlį,
Tai tu surinksi aukselio raselę,
Ir nusiprausi sau skaistų veidelį.
Tave pamylėjo iš dvaro ponas,
Ir dvaro ponas, ir miesto valdovas,
Iš Vilniaus miesto, iš Dzūkijos krašto,
Dovanok, dovanok mus jaunus svetelius:
Šimtą kaiušinių ir paltį lašinių,
Alaus bačkelę Ir dešrų kapelę,
Sietuvą pyrago, sviesto ir tvarago.
Rūtele, rūta žalioji. [2]

* Rūtele, ruta žalioji – kartojama po kiekvienos eilutės.

Laistymas ir plakimas

Žemaitijoje, Radviliškio bei Kėdainių rajonuose buvo įprasta antrosios Velykų dienos rytą savuosius arba kaimynus aplieti vandeniu, kartais dar ir rykštele papliekti. [3] Paaugliai, jaunimas eidavo pe kaimą tinginių ir merginų kelti. [2] Betygalos spylinkėje ir Raseinių bernai eidavo laistyti mergaičių, pasiėmę butelį vandens ir per petį persisvėrę baltą rankšluostį. [1]

– Laba diena. Sveikiname tuos namus ir jų gyventojus su Velykų linksmybėmis – su dideliais džiaugsmais,- trobon įžengę, sako lankytojai. – Atėjom pasveikinti geru žodeliu ir palaistyti baltų rankelių tyru vandenėliu.

Po šių žodžių laistytojai sveikina namų gyventojus kaip paprastai, paduodami ranką. Sveikindami moteris ir mergaites, į jų delnus įpila truputį vandens ir tuojau tą vandenį nušluosto rankšluosčiu.

Laistymui pasibaigus, laistytojai sodinami už Velykų vaišių stalo ir vaišinami. Išlydimi jie su margais velykaičiais. [1]

Margučių ritinėtojai

Velykų dieną po pusryčių dažniausiai vaikai eidavo ridinėti margučių į lauką, o jei prastas oras, tai likdavę viduje. Tam būdavo reikalinga specialiai išdrožtas lovelis ir, žinoma, margučiai. Kiekvienas žaidėjas turėdavęs savų margučių. Kiekvienas ritinėtojas paeiliui paleisdavo savo margutį lovelių ir stengdavosi nutaikyti taip, kad kuo daugiau margučių numuštų, o numušęs pasiimdavo. Ridenti būdavo nustojama, kai atsibosta arba, kai ritinėtojai pralošia savo kiaušinius. Laimėtojas būdavo laikomas tas, kuris susirinkdavo daugiausiai margučių. Šis paprotys išlikęs iki pat šių dienų ir yra bene labiausiai paplitęs. [1]

Margučių mušimas

Paprotys mušant arba daužant margučius buvo žinomas visoje Lietuvoje. Paprastai žaisdavo vyrai ir paaugliai, o dabartiniais laikais žaidžia taipogi ir moterys, mergaitės. Vyresnieji vyrai patarinėdavo ir stebėdavo, ar laikomasi nusisotovėjusių margučių mušimo taisyklių. Vienas turi suimti savąjį margutį į saują, paliekant tik truputi išsikišusį jo smaigalį tarp nykščio ir smiliaus. Kitas suima savo kiaušinį į saują ir, prilaikydamas pirštų galais, smaigaliu žemyn daužia. Būtina taikyti tik į kiaušinio galą, nes šitoj vietoj jis yra pats stipriausias. Jeigu kas į šoną įmuša laikiusiojo kiaušinį, toks mušimas laikomas neteisingu. Neteinsingai sumuštojo kiaušinio savininkas ne tik nelaikomas pralaimėtoju, bet dar turi gauti nesumuštą margutį kaip atlyginimą už sugadintą gerą margutį. Todėl ilgai buvo deramasi, kas laikys savo margutį, o kas muš. [2] Daugiausia atsirasdavo norinčių mušti. Antrą kartą mušdavo tas, kuris pirmiau laikė ir t.t. Tik teisingai sumušus priešininko kiaušinį, kiužis (sudaužytas kiaušinis) tenka nugalėtojui. Vienur pirmą Velykų dieną mušdavo tik smaigalį, o antrą Velykų dieną norint gauti kiaušinį, jau reikėjo sumušti abu galus. [2]

Prieš pradėdami mušti, kiekvienas renkasi stipresnį kiaušinį, tikrina jo stiprumą, kalendamas smaigaliu į dantis. Jei kiaušinis kietai atsimuša, garsas skardus – vadinasi jis stiprus, o minkšto kevalo kiaušinis linksta ir skamba dusliai. Kuris turėdavo stiprų kiaušinį, tai tiek margučių laimėdavo, kad pilnas kišenes prisikraudavo. [2]

Tas, kuris žaisdamas laimėdavo dešimtis kiužių, garsėdavo per kelis kaimus. Todėl jau artinantis Velykoms jaunimas ir paaugliai stengdavosi gauti stirių kiaušinių. Kiti jau nuo gavėnios pradžios imdavo rinkti stipriausius  senų vištų kiaušinius.

Atsirasdavao ir gudruolių, mėginusių augaule sumušti kitų margučius. Jie pasiruošdavo specialius „sustiprintus“ kiaušinius: porą savaičių ant krosnies prieangio kaitintas kiaušinis, o vėliau nudažytas; kiaušinis į kurį per šiaudelį į vidų pripilama dervos ar smalos, sakų; cukrinis – pripilama tirpinto cukraus ir jis sustingdavo [2]; acte mirkytas kiaušinis ir apteptas specialiu kalkių tirpalu; ištisus metus džiovintas kiaušinis, kurio baltymas sustingdavęs; laku apteptas kiaušinis, vėliau nudažytas; ištekintas iš seno riebaus sūrio arba iš rago [3] ir t.t.

Velykavimas- žaidimas miegančiųjų

Velykų išvakarėse kiekvienas vyras ir kieviena mergaitė, guldami miegoti, po pagalviu pasideda sprogstančiais punpurais beržo šakelę, o ryte, kas tokią šakelę turys, eina budinti miegalių kirsdami su ta šakele. [1]

Kai mušamasis duoda Velykų margutį, tai nusotoja jį vytelę plakti ir ein budinti kitų miegalių. Kiaušinių susirinkti stengdavosi kuo daugiau, nes nuo jų kiekio priklauso visų metų laimė. [1]

Smagios Velykų sūpuoklės

Velykų sūpuoklės išskirtinai jaunimo pasilinksminimo priemonė. Sūpuoklės dažniausiai būdavo įrengiamos kuo aukščiau ant kalno, kad supantis matytųsi kuo daugiau, tarp dviejų dvišakių medžių, kurių tarpušakyje padėdavo storą kartį ir pritvirtindavo keturias lopšio tipo kartis su lenta besisupantiems atsistoti. Senovėje tikėdavo, kad dėl supimosi linai geriau derės, kad piktieji vabalai vasarą gyvulių negels ir t.t.[1]

Kai kaime sūpuoklių nebūdavo daug, tai norintys pasisupti turėdavę palaukti arba išsipirkti margučiais besisupančius, kad būtų užleisti be eilės. Esant blogam orui sūpuoklės būdavo įrengiamos klojime. [1]

Literatūra:

1.    Balys Buračas “Lietuvos kaimo papročiai”, Vilnius, “Mintis, 1993 m, p. 203 – 234;
2.    Birutė Imbrasienė „Velykės margučiai“, Vilnius, „Viltis“, 1990 m;
3.    Juozas Kudirka „Velykų šventės“, Vilnius, „Mokslas“, 1992;

Straipsnį parengė Vinga Vinciūnaitė